Geriausi FIFA Pasaulio čempionato komandų kapitonai

Maradona užkopė į mūsų kruopščiai sudaryto sąrašo viršūnę, o šis velionis Argentinos maestro paliko neišdildomą pėdsaką 1986 m. Pasaulio čempionate. Dažnai ant pečių nešdamas visą pasaulio naštą, Maradona tai darė su nepajudinamu meistriškumu.

Skirtingai nuo kitų kapitonų, kurie teikė pirmenybę organizuotumui ir pragmatizmui, Maradona buvo savarankiškas žaidėjas, vedęs savo komandą kūrybiškumu ir meistriškumu. Jo puikus solo smūgis ketvirtfinalio rungtynėse su Anglija buvo pavadintas „Šimtmečio įvarčiu“, tačiau lemiamais veiksniais tapo Maradonos nepaprastas talentas ir gebėjimas įkvėpti komandos draugus.

Geriau žinomas kaip „Der Kaiser“, Franz Beckenbauer iš naujo apibrėžė lyderystės meną. Būdamas Vakarų Vokietijos kapitonu 1974 m. Pasaulio čempionate, Beckenbauer pademonstravo taktines naujoves ir protą, o jo autoritetas aikštėje buvo beveik neprilygstamas.

Žaidimo požiūriu Beckenbauer, kuris buvo toje pačioje komandoje, kuri pralaimėjo Anglijai 1966 m. Pasaulio čempionato finale, revoliucionizavo gynėjo vaidmenį. Jis galėjo žengti į priekį ir diktuoti atakas iš gynybos, o tai vėliau tapo plačiai naudojamu pavyzdžiu kitiems treneriams.

Prieš Johano Cruyffo legendinę „Total Football“ sistemą, Beckenbauerio Vakarų Vokietija nugalėjo Olandiją, laimėdama finalą 2-1 savoje šalyje, ir tai buvo rungtynės, kurios kai kuriems sirgaliams vis dar kelia stiprius prisiminimus.

Dažnai sakoma, kad tvirta gynybos sistema yra sėkmės pagrindas. Vadovaujama Fabio Cannavaro, Italijos rinktinė 2006 m. Pasaulio čempionate pasiekė gynybos tobulumą.

Iš tiesų, Italija per visą turnyrą buvo nepalaužiama, praleidusi tik du įvarčius. Cannavaro galbūt buvo žemesnis nei vidutinis aukščiausio lygio vidurio gynėjas, tačiau tai jis su kaupu kompensavo savo nuostabia drausme ir pozicionavimu.

Jis su garbe nešiojo kapitono raištį, o jo ilgaamžiškumą liudija tai, kad nuo 1997 iki 2010 m. jis už „Azzurri“ sužaidė 136 rungtynes, užleisdamas vietą tik legendiniam Gianluigi Buffonui.

Tai, kad jis žaidė trijuose čempionatuose iš eilės, leidžia suprasti, kokį ryžtą ir troškimą laimėti turėjo Cafu.

Jo šlovės viršūnė buvo 2002 m., ir nedaugelis kapitonų galėjo prilygti jo pastovumui ir profesionalumui. Cafu sugebėjo išgauti viską, kas geriausia, iš komandos, kupinos superžvaigždžių, tokių kaip Rivaldo, Ronaldo ir Ronaldinho, ir jis nenuilstamai dirbo aikštėje, verždamasis dešiniuoju kraštu.

Cafu taip pat parodė didelį nuolankumą, po finalo paskelbdamas žinutę, kurioje pagerbė savo gimtąjį miestą. Jis pakėlė kartelę šiuolaikiniams Pasaulio čempionato kapitonams, tačiau Brazilija, kuriai sėkmė išslydo iš rankų nuo 2002 m., pirmaujančių lažybų tarpininkų nėra laikoma favorite, galinčia nutraukti savo sausrą – daugumoje platformų, įskaitant Betpanda.io, jos koeficientas yra 9,00.

Daugelį metų buvo klausiamas, ar Lionelis Messi turi drąsos pasiekti sėkmę tarptautinėje arenoje. Praėjo keturi Pasaulio čempionatai, o nesibaigiantys palyginimai su Maradona jam nelabai padėjo.

Tačiau 2022 m. Messi į šį klausimą atsakė ryžtingai, užpildydamas didelę spragą savo biografijoje. Nors aikštėje jis dažnai atrodė kuklus ir nekalbus, Messi Pasaulio čempionate buvo ramybės įsikūnijimas ir pakeitė situaciją po Argentinos pralaimėjimo Saudo Arabijai grupės etapo pradžioje.

Jo du įvarčiai finale prieš Prancūziją buvo nepaprasti, pabrėžiantys jo gebėjimą žaisti lemiamais momentais, ir visą gyvenimą trukusi misija laimėti Pasaulio čempionatą buvo įvykdyta. Tai buvo labai malonus momentas ir neutraliems žiūrovams.

Nors Deschampsas ir neturėjo Maradonos ar Messi ekstravagancijos, jis, vadinamas „vandens nešėju“, dažnai atlikdavo nepatrauklų darbą – stabdydavo varžovų atakas ir sužlugdydavo jų žaidimą.

Deschampsas nepriekaištingai susidorodavo su spaudimu ir dažnai tapdavo komandos vienybės šaltiniu persirengimo kambaryje, pakeldamas Prancūzijos rinktinės nuotaiką, kai tai buvo labiausiai reikalinga.

Jis laimėjo Pasaulio čempionatą kaip žaidėjas 1998 m., o 2018 m. iškovojo labiausiai trokštamą futbolo apdovanojimą, prisijungdamas prie retų asmenų, laimėjusių turnyrą kaip žaidėjai ir treneriai. Deschamps įrodė savo taktinį sumanumą ir padarė Prancūziją, kurios šansai laimėti šių metų Pasaulio čempionatą vertinami maždaug 6,00 koeficientu, galinga jėga.

Visi čia paminėti Pasaulio čempionatą laimėję kapitonai pasižymėjo panašiomis savybėmis – drąsa, lyderyste, ramybe ir nepajudinamu noru laimėti – ir jie pakeitė žaidimo kontūrus.

Visos šios savybės yra pagrindiniai ingredientai, kuriant išskirtinį šiuolaikinį Pasaulio čempionato lyderį, ir bus įdomu pamatyti, kuris kapitonas atitiks šiuos reikalavimus 2026 m. čempionate.