Krepšinis: rinktinės žaidimas rodo, kad dar nieko neparodė
Kaip ir kasmet, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidimas sulaukia tradiciškai daug šalies gyventojų dėmesio. Ateina tas laikas, kai visi bent jau artimiausiems keliems mėnesiams tampa krepšinio ekspertais ir turi savo nuomonę apie rinktinės žaidimą.
Visgi, kaip ir įprasta draugiškų rungtynių ciklo pradžioje, didžioji dalis tų nuomonių yra neigiamos. Tačiau ar iš tiesų verta į visa tai taip žiūrėti?
„LazybuGuru.lt“ pateikia savo komandos nario GoesWrong įžvalgas apie pirmąsias dvejas rinktinės draugiškas rungtynes ir komandos potencialą.
***
Lietuvos rinktinė šio pasirengimo ciklo pradžioje visus nustebino savo prastu žaidimu. Sirgaliai buvo pripratę, kad net pasirengimo ciklo metu silpnesni varžovai yra nesunkiai įveikiami (ypač kalbant apie rungtynes namuose), tačiau tam yra logiškų priežasčių. Apžvelkime pagrindinius akcentus.
Naujas treneris pareikalaus laiko
Tiems, kas nėra kantrūs, gali tekti šiek tiek nusivilti. Rinktinė, turinti naują trenerį, nepažįstamą nemažai daliai žaidėjų, neįsivažiuos per dieną. Tai gal ir nėra gerai, bet gerai yra tas faktas, jog geriausią žaidimą reikia demonstruoti svarbiausiuose mačuose.
2013 metais, prie rinktinės vairo stojęs Jonas Kazlauskas pajėgė sutvarkyti žaidimą ir pasiekti gerų rezultatų nuo pat pasirengimo ciklo pradžios, tačiau didžiausias skirtumas yra tame, kad jau tuomet žaidėjai žinojo, kaip žais rinktinė (J.Kazlauskas jiems buvo pažįstamas), o pats treneris per daug neeksperimentavo su atsarginiais žaidėjais, nes, kaip pats teigė, nėra tokio didelio skirtumo, kas užims 11-o ir 12-o žaidėjo vietą.
Šiemet Dainius Adomaitis (dabartinis rinktinės treneris) eksperimentuoja. Ir iš tiesų jis yra priverstas eksperimentuoti, net jei to nenorėtų. Jam reikia patikrinti žaidėjus, kurie galbūt šiemet dar nepretenduoja į rinktinę, tačiau gali būti tikrai reikalingi, kuomet dėl FIBA pokyčių rinktinėms teks žaisti per langus sezono viduryje.
Jau dabar žinoma, kad nei Nacionalinė krepšinio asociacija (NBA), nei Eurolyga tokiems tarpams sezono viduryje nepritaria, tad tokioms pajėgioms krepšinio šalims kaip Lietuva teks žaisti be pajėgiausių savo žaidėjų.
Be viso to, pokyčiai trenerių štabe lemia ir visiškai kitokį žaidimo stilių. D.Adomaičio mėgstamas žaidimo stilius yra greitesnis nei tas, kurį propagavo J.Kazlauskas.
Iš tiesų ši rinktinė turėtų žaisti panašaus stiliaus krepšinį, kokį žaidė Klaipėdos „Neptūnas“. Skirtumas tik tas, kad „Neptūne“ trūko pajėgių, dominuojančių aukštaūgių ir našta teko gynėjams, o Lietuvos rinktinė kaip tik pasižymi pajėgiais „centrais“.
Dar nieko nepamatėme
Dalis žaidėjų dar nesužaidė nė vienerių draugiškų rungtynių, tad didelių tikslų puoselėti nereikėjo. Po fizinio pasiruošimo žaidėjai dar neatgavo kamuolio ir paties metimo pojūčio, todėl dažnai tritaškiai skriedavo pro šalį.
Tokie dalykai susitvarkys, nes be jokios abejonės žinome, kad komandoje netrūksta taiklių žaidėjų.
Iki šiol buvo žaidžiama eksperimentine sudėtimi, kuri visuomet turėjo aiškiai išreikštą ir matomą silpnąją vietą – tą varžovai ir bandydavo išnaudoti.
Viskas susitvarkys ir vėl turėsime pajėgią rinktinę, kuri kovos dėl aukščiausių vietų čempionate.
Visgi yra keli „bet“…
Bet Donatas Motiejūnas nerodo gero žaidimo
Pirmąsias savo minutes aikštėje ilgai lauktas ir seniai rinktinėje bematytas aukštaūgis praleido itin aktyviai. Jo buvo pilna visur ir, vos sulaukęs kamuolio, jis ieškodavo galimybės atakuoti.
Kaip matėme, dauguma tų atakų buvo nesėkmingos. D.Motiejūnui akivaizdžiai trūksta žaidybinės patirties, o dabartinio krepšinio tendencijos gali sumažinti galimybių jos įgauti čempionato ankstyvosiose stadijose.
Jau niekam ne paslaptis, kad šiuo metu krepšinyje yra populiaresni žemi ir greitai sunkiojo krašto puolėjai. Jais dažniausiai būna poziciją pakeitę lengvieji krašto puolėjai. Jų Lietuvos rinktinėje yra gausybė, mat šiose pozicijose žaisti gali Jonas Mačiulis, Mindaugas Kuzminskas, Deividas Gailius, Edgaras Ulanovas, Eimantas Bendžius.
Niekas nenustebtų, jei ir D.Adomaitis dažnai nuspręstų žaisti su penketu, kuriame ketvirtąją poziciją užima bent vienas iš šių žaidėjų.
Taip yra dėl to, kad D.Motiejūnas gali būti kiek per lėtas, ginantis prieš žemus ir staigius varžovų penketus. Ne veltui jis buvo išbandytas ir vidurio puolėjo pozicijoje.
Pačiam D.Motiejūnui puolime palankiau žaisti sunkiojo krašto puolėju, tačiau tai gali šiek tiek iškreipti visą komandos žaidimo stilių (jei jis bus toks, kokio ir yra tikimąsi iš D.Adomaičio).
Svarbiausias klausimas – ar pavyks Donatui laiku įgyti sportinę formą. Bet kokiu atveju toks žaidėjas gali ir turėtų būti naudingas. Tačiau gal ne tiek, kiek visi norėtų ir tikėtųsi.
Be to, svarbu komandoje turėti ir tikrą, tvirtą ketvirtą numerį. Juo būtų tapęs Domantas Sabonis, tačiau pastarojo nėra, tad D.Motiejūno laukia dar didesnė našta.
Bet susikeitimai ginamaisiais būna ir itin nesėkmingi
Šis teiginys ypač galioja, kalbant apie gynybą „du prieš du“, kuomet gynėjas lieka prie varžovų aukštaūgio. Dažnai tokioje situacijoje atsidurdavo Martynas Gecevičius mače prieš gruzinus. Varžovai visuomet šį epizodą sėkmingai išnaudodavo.
Varžovams atliekant šį derinį, įprastai būdavo du pasirinkimai – arba komandos aukštaūgis išeina į pagalbą gynėjui ir po to turi skubėti atgal prie krepšio, arba tenka susikeisti ginamaisiais. M.Gecevičius yra ganėtinai lėtas ir silpnas fiziškai, lyginant su dauguma kitų žaidėjų, tad jo krepšinio intelektas dažnai nepadeda ir jo gynyba prieš šį derinį pridaro problemų Lietuvos komandai.
Žinoma, išvysime ir tokių akcentų, kai susikeitimų bus dar daugiau ir kai kurie iš jų bus atlikti itin protingai. Tik tiek, kad M.Gecevičius tam nėra labai tinkamas ir nuo gali nukentėti.
Be išvadų
Visuomet nekantrius sirgalius, skalpuojančius trenerį, reikėtų paraginti palaukti. Istorija rodo, kad itin sėkmingi pasiruošimai gali baigtis nesėkme čempionate ir atvirkščiai – pasiruošimas kelis sykius kluptelint gali tik užgrūdinti komandą.
Svarbiausia gerą formą įgyti ne dabar ir net ne čempionato pradžioje – ji savo piką turėtų pasieti, kovojant dėl aukščiausių vietų, reikšmingiausių mačų metu.
Belieka nusiraminti ir toliau stebėti, ką pademonstruos komanda, kokie pokyčiai įvyks joje. Jei viščiukus skaičiuoja pavasarį, tai rinktinės žaidimą vertinti reikėtų rugsėjo antroje pusėje.
