Vilniaus „Žalgiris” – futbolo klubo istorija

📖 Turinys

• Svarbiausi aspektai
• Klubo įkūrimas ir formavimosi metai (1946-1961)
• „Žalgirio“ atgimimas ir aukso amžius (1962-1990)
• Pereinamasis laikotarpis ir iššūkiai (1990-2004)
• Modernūs Vilniaus „Žalgirio“ laikai ir kontroversijos (2004-2015)
• Šiuolaikinė era ir dominavimas Lietuvoje (2015-2024)
• Šiandienos iššūkiai ir rytojaus perspektyvos
• Naujausių skandalų banga ir vadovybės krizė (2025)
• Vilniaus „Žalgirio“ ateities perspektyvos

Nuo pirmųjų žingsnių sovietinėje futbolo sistemoje iki pavadinimo, tapusio nacionalinio pasididžiavimo ženklu – „Žalgirio“ formavimosi metai atskleidžia, kaip iš kelių Kauno ekipų sujungimo gimė sostinės komanda, kuri pradėjo kurti savo legendą.

Vilniaus „Žalgirio” futbolo klubo istorijos pradžia siekia pokario metus, kai 1946 metais buvo priimtas sprendimas apjungti dvi stiprias Kauno komandas – „Spartaką” ir „Dinamo”. Šios dvi ekipos buvo sujungtos į vieną galingą vienetą, kuris buvo perkeltas į Vilnių, siekiant sustiprinti sostinės futbolą. 

Oficialai klubo įkūrimo data laikoma 1947 m. gegužės 16 d., kai naujoji komanda sužaidė pirmąsias oficialias rungtynes TSRS čempionato sistemoje.

Įdomu tai, kad komandos pavadinimas keitėsi kelis kartus, atspindėdamas to meto politines ir kultūrines tendencijas. 

Pirmąjį sezoną, 1947 metais, komanda vadinosi „Dinamo” vardu, kuris buvo populiarus visoje Tarybų Sąjungoje ir asocijavosi su vidaus reikalų struktūromis. 

Nuo 1948 iki 1961 metų komanda persivadino į „Spartaką” – vardą, kuris taip pat buvo itin populiarus tarybiniame sporte ir simbolizavo darbininkų klasės sportinį judėjimą. 

Ir tik 1962 metais komanda gavo istorinį „Žalgirio” pavadinimą, kuris primena garsiąją 1410 metų Žalgirio mūšį ir tapo artimu kiekvieno lietuvio širdžiai.

Debiutinis Vilniaus komandos sezonas 1947 metais prasidėjo TSRS čempionato Antrosios grupės Centrinės zonos varžybose. Tai buvo tarpinis divizionas tarp aukščiausiosios lygos ir žemesniųjų pakopų, kuriame komanda turėjo įrodyti savo vertę. 

Po pirmojo sezono komandos rezultatai nuosekliai gerėjo, o 1952 metais vilniečiai pasiekė svarbų tikslą – iškopė į stipriausiųjų grupę, vadinamą A klase, kur žaidė geriausios Tarybų Sąjungos komandos.

Deja, pirmasis pasirodymas elitiniame divizione buvo prieštaringas. 1953 metais vilniečiai puikiai startavo sezone ir po penkių turų užėmė pirmąją vietą turnyrinėje lentelėje, tačiau vėliau sekė dramatiška nesėkmių serija. 

Komanda finišavo paskutinėje vietoje ir buvo priversta grįžti į žemesnįjį divizioną – B klasę. Tai buvo skaudus smūgis jaunos komandos ambicijoms, tačiau kartu ir svarbi pamoka ateičiai.

1954 metais ekipa vėl buvo arti sugrįžimo į aukščiausią divizioną, užimdama antrą vietą B klasėje. Tačiau kiti penkeri metai, nuo 1955 iki 1959, buvo stabilumo, bet ne proveržio laikotarpis. 

Komanda tapo tvirtu B klasės vidutinioku, kuris nepretendavo į pakilimą, bet ir nenukrito į žemesnes pakopas. Tai buvo brandos ir patirties kaupimo metas, kuris paruošė pagrindą būsimiems pasiekimams.

1960 metais įvyko reikšmingas pokytis TSRS futbolo sistemoje – ženkliai padidinus Aukščiausios lygos dalyvių skaičių, tuometinis Vilniaus „Spartakas” gavo kvietimą prisijungti prie elito. Deja, komandos pasirodymas buvo stulbinamai prastas. 

Vilniečiai patyrė daug triuškinančių pralaimėjimų, nepajėgdami konkuruoti su stipriausiomis šalies komandomis. Tai parodė, kad vien kvietimo į aukščiausią lygą nepakanka – reikėjo esminių pokyčių komandos struktūroje ir filosofijoje.

Po nesėkmingų metų ir svyravimų tarp lygų Vilniaus „Žalgiris“ 1962-aisiais pradėjo naują etapą – tikrą atgimimą, kuris vėliau virto klubo aukso amžiumi.

1962 metai tapo lūžio momentu Vilniaus futbolo istorijoje. Pirmiausia komanda pagaliau gavo lietuviams mielą „Žalgirio” vardą, kuris sujungė sportą su nacionaline istorija ir tapatybe.

Nors tą patį sezoną Vilniaus „Žalgiris” vėl baigė paskutinėje A klasės vietoje ir grįžo į B klasę, šis kritimas paradoksaliai tapo augimo pradžia. Klubo vadovybė suprato, kad reikia ne kosmetinių pakeitimų, o visiškos rekonstrukcijos.

Svarbiausias sprendimas buvo pakviesti treneriu Serafimą Cholodkovoą iš Maskvos. Šis praeityje garsus futbolininkas, žaidęs už stipriausias TSRS komandas, atnešė naują futbolo filosofiją ir profesionalų požiūrį į komandos formavimą. 

Cholodkovas kruopščiai įvertino Lietuvoje esančių žaidėjų potencialą ir sukūrė unikalią komandos formavimo strategiją. Jis sujungė 3 elementus: 

• patyrusius Kauno „Bangos” žaidėjus, kurie jau turėjo brandą ir patirtį; 
• stipresnius „Žalgirio” veteranus, kurie žinojo klubo dvasią ir tradicijas; 
• ir perspektyvų jaunimą, kuris atnešė energiją ir entuziazmą.

1963-1965 metų laikotarpiu buvo suformuota komandos sudėtis, kuri tapo stipriausia per visą klubo istoriją ir įrašė savo vardus į Lietuvos futbolo metraščius aukso raidėmis. Vartininko pozicijoje žaidė 2 išskirtiniai sargai – Romualdas Marcinkus, garsėjęs savo reakcija ir drąsa, bei Vladas Klemka, kuris buvo žinomas kaip nepralaužiamas vartų sargas svarbiausiose rungtynėse.

Gynybos liniją sudarė tokie futbolo meistrai kaip Viktoras Bražėnas, kuris buvo nepralenkiamas oro dvikovose, Antanas Lingis, garsėjęs savo greičiu ir taktiniu supratimu, bei Stanislovas Danisevičius, kurio fizinė jėga ir kova dėl kiekvieno kamuolio tapo legendine. 

Vidurio aikštės centre dominavo Petras Glodenis, kuris buvo tikras komandos dirigentas, valdantis žaidimo tempą ir kryptį. Šalia jo žaidė Justinas Sirvydis, kurio technika ir kamuolio valdymas stebino net TSRS čempionato grandus, bei Vaclovas Poškas, nepailstantis kovotojas, sugebantis ir ginti, ir pulti.

Puolimo linijoje žibėjo tikros futbolo žvaigždės. Gražvydas Paulaitis buvo ne tik rezultatyviausias komandos žaidėjas, bet ir tikras meno kūrinys aikštėje, sugebantis vienas pakeisti rungtynių eigą. 

Mečislovas Jurevičius garsėjo savo greičiu ir sugebėjimu apeiti varžovus vienas prieš vieną. Jonas Paršonis buvo universalus puolėjas, galintis žaisti bet kurioje atakos pozicijoje, o Edvardas Malūkas – jaunas talentas, kuris vėliau tapo vienu geriausių futbolininkų Lietuvoje.

Ši legendinė „Žalgirio” sudėtis netruko parodyti savo jėgą TSRS čempionate. Komanda pasiekė pergalių, kurios atrodė neįmanomos – įveikė tokius futbolo grandus kaip Maskvos „Torpedo”, kuris tuo metu buvo vienas stipriausių klubų šalyje, Maskvos „Dinamo”, tradiciškai laikomas vienu TSRS futbolo flagmanų, ir net galingąjį CSKA, armijos klubą su neribotais resursais. 

1982 metais Vilniaus „Žalgiris” užėmė 7 vietą aukščiausioje lygoje – tai buvo vienas geriausių rezultatų iki tol. Komanda žaidė atvirą, puolamąjį futbolą, kuris žavėjo sirgalius ir pelnė pagarbą varžovams. 

Tačiau tikroji šlovės valanda Vilniaus „Žalgiriui” atėjo 1987 metais, kai komanda iškovojo bronzos medalius, užimdamas 3 vietą TSRS čempionate. Tai buvo ir lieka geriausias Lietuvos klubo pasiekimas tarybinėje sistemoje. Stadionas buvo perpildytas kiekvienose namų rungtynėse, o komandos žaidėjai tapo tikromis žvaigždėmis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje.

1988 metais komanda vėl demonstravo aukštą lygį, užimdama 5 vietą čempionate. Vilniaus „Žalgiris” tapo pastoviu TSRS futbolo elito nariu, komanda, kurios bijojo net patys stipriausi varžovai. Lietuvos futbolas pasiekė savo zenitą, o „Žalgirio” vardas skambėjo nuo Kaliningrado iki Vladivostoko.

Ši epocha tapo pereinamuoju tiltu tarp sovietinio paveldo ir modernaus futbolo modelio. Vilniaus futbolo klubas „Žalgiris” turėjo prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų, išmokti veikti be valstybės paramos ir išlaikyti aukštus sportinius standartus.

1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vilniaus „Žalgiris” atsidūrė visiškai naujoje situacijoje. Vietoj TSRS čempionato, kur komanda varžėsi su visa didžiule imperija, dabar reikėjo kurti ir stiprinti nacionalinį čempionatą.

„Žalgiris” tapo vienu pagrindinių klubų naujai sukurtoje A lygoje, kuri startavo 1990 metų pavasarį. Pirmaisiais nepriklausomybės metais komanda turėjo prisitaikyti prie naujų realijų: sumažėjusio finansavimo, pasikeitusios konkurencijos ir naujos futbolo filosofijos.

1991 metais Vilniaus „Žalgiris” iškovojo pirmąjį Lietuvos čempiono titulą nepriklausomybės laikotarpiu. Tai buvo simbolinė pergalė, parodžiusi, kad klubas gali dominuoti ne tik tarybinėje sistemoje, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje. Komandoje vis dar žaidė nemažai veteranų iš aukso kartos, kurie perdavė savo patirtį jauniems žaidėjams.

1993 metais įvyko svarbus pokytis klubo struktūroje – komanda tapo „Žalgiris-EBSW”, kai prie klubo prisijungė rėmėjas su EBSW holdingo pavadinimu. Tai buvo pirmasis rimtas bandymas komercializuoti Lietuvos futbolą ir pritraukti privatų kapitalą.

Nors šis eksperimentas baigėsi kontroversiškai, jis parodė, kad futbolas Lietuvoje pradeda tapti verslu, o ne tik sportu.

Devintojo dešimtmečio vidurys ir pabaiga buvo itin sudėtingas laikotarpis „Žalgiriui”. Klubas susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis, kurias sukėlė keletas veiksnių: valstybinio finansavimo sumažėjimas, sunkumai pritraukiant rėmėjus, didėjanti konkurencija dėl talentingų žaidėjų su užsienio klubais. 

Nepaisant visų sunkumų, Vilniaus „Žalgiris” sugebėjo išlaikyti savo pozicijas tarp Lietuvos futbolo elito, reguliariai kovodamas dėl prizinių vietų.

Šiuo laikotarpiu klubas tapo tikru talenų kalve. Daugelis jaunų žaidėjų, pradėję karjerą „Žalgiryje”, vėliau persikėlė į užsienio klubus, atnešdami klubui būtinus finansinius resursus. 

Ši strategija – auginti talentus ir juos parduoti – tapo pagrindiniu klubo išlikimo garantu ekonomiškai sudėtingais laikais.

2004–2015 metų laikotarpis Vilniaus „Žalgirio“ istorijoje buvo vienas audringiausių – pažymėtas finansiniais sunkumais, savininkų kaitomis, skandalais ir neįgyvendintais pažadais.

2004-2008 metų laikotarpis „Žalgirio” istorijoje įsirašė kaip vienas dramatiškiausių ir kontroversiškiausių. Klubą valdė keletas savininkų, kurių verslo metodai ir ketinimai dažnai kėlė abejonių.

Gintaras Petrikas, valdęs klubą 1993-1995 metais kaip EBSW prezidentas, atėjo į „Žalgirį” tuo metu, kai klubui desperatiškai reikėjo finansinės paramos. Jis žadėjo aukso kalnus ir iš pradžių atrodė kaip klubo gelbėtojas. 

Tačiau 1995 metais teismas G. Petrikui skyrė 5 su puse metų laisvės atėmimo bausmę už svetimo turto iššvaistymą. Vengdamas bausmės, 1997 metais jis pabėgo iš Lietuvos ir gyveno užsienyje su svetima pavarde, versdamasis akinių nuo saulės prekyba. 

2004 metais buvęs „EBSW” prezidentas buvo sulaikytas JAV, o 2007 metais pargabentas į Lietuvą. 2009 metais teismas jam skyrė 7 metų laisvės atėmimo bausmę.

Janušas Loputis perėmė klubo vairą 2000 metais ir valdė jį iki 2005 metų lapkričio. Jo valdymo pradžia atrodė daug žadanti – buvo investuojama į infrastruktūrą, perkami nauji žaidėjai, komanda kovojo dėl aukščiausių vietų. 

Tačiau laikui bėgant, J. Loputis pradėjo skųstis finansine našta. Prieš pasitraukdamas jis pareiškė spaudai, kad pavargo vienas išlaikyti „Žalgirį” ir mokėti iš savo kišenės, kai kitur futbolas pritraukia pinigų iš televizijų ir rėmėjų. Jo pasitraukimas sutapo su komandos sportinio lygio kritimu, kuris tęsėsi iki 2008 metų.

Vadimas Kastujevas, perėmęs klubą 2006 metais iš Janušo Lopučio, daugelio buvo vadinamas „Žalgirio duobkasiu”. Šis verslininkas atėjo su garsiais pareiškimais apie klubo atgaivinimą ir ambicingais planais. 

V. Kastujevas mėgavosi aukštuomenės vakarėliais, važinėjo brangiais automobiliais ir kūrė turtingo savininko įvaizdį. Tačiau už fasado slypėjo rimtos problemos. 

2008 metų birželį jis buvo suimtas Maskvoje, apkaltintas sukčiavimu. „Žalgiriui” buvo iškelta bankroto byla, o komandos žaidėjai ir treneriai liko be atlyginimų kelis mėnesius. Maskvos kalėjime sėdėjęs Kastujevas atkakliai nenorėjo parduoti klubo, nes su juo buvo susietas vertingas žemės sklypas Antakalnio rajone.

„Žalgirio” stadionas, baigtas statyti 1949 metais, buvo ne tik sporto arena, bet ir istorinis paminklas. Jį statė vokiečių karo belaisviai, o architektūra atspindėjo to meto monumentalumą. Su 15 030 vietų talpa tai buvo didžiausias stadionas Lietuvoje. 

Čia vyko ne tik futbolo rungtynės, bet ir krepšinio varžybos, lengvosios atletikos čempionatai, bokso turnūrai, kultūrizmo varžybos ir net dainų šventės.

„Žalgirio” komanda šiame stadione žaidė namų rungtynes nuo pat jo atidarymo iki 2010 metų. Per daugiau nei 60 metų stadionas matė neįtikėtinas pergales ir skaudžius pralaimėjimus. 

Čia buvo įveikti tokie grandai kaip Maskvos „Spartak” ir Kijevo „Dinamo”. Legendinė „Pietų IV” tribūna tapo simboliu – čia rinkdavosi aktyviausi ir triukšmingiausi sirgaliai, kuriantys neįtikėtiną atmosferą. Pilnos tribūnos kiekvienos svarbios rungtynės metu buvo tikra futbolo šventė ne tik „Žalgirio”, bet ir visos Lietuvos futbolo gerbėjams.

2011 metais Vilniaus „Žalgiris” persikėlė į LFF stadioną, kurio talpa tesiekia 5 067 vietas. Nors naujas stadionas atitinka šiuolaikinius standartus, jis neturi tos istorinės dvasios ir atmosferos, kurią turėjo senasis. 

Stadionas perėjo „Šiaulių banko” nuosavybėn, o 2015 metais buvo parduotas Arvydo Avulio bendrovei „Hanner”. Vietoj stadiono rekonstrukcijos ar naujo statybos buvo paskelbta apie butų, viešbučių ir biurų projektą. Paskutinis renginys senamjame stadione buvo „G&G Sindikato” 20-ojo gimtadienio koncertas – simboliška pabaiga legendinei arenai.

Nuo 2015 metų „Žalgiris“ tapo pavyzdžiu, kaip tradicinis klubas gali atsinaujinti iš pagrindų – nuo jaunimo akademijos iki profesionalios vadybos.

Po keleto sunkių metų Vilniaus „Žalgiris” atgimė kaip feniksas. 2015 metais klubas vėl tapo Lietuvos čempionu, pradėdamas naują dominavimo erą. 

Tai nebuvo atsitiktinumas – klubo vadovybė padarė svarbias struktūrines reformas, sustiprino jaunimo ugdymo sistemą ir pritraukė stabilius rėmėjus. 2016 metais titulas buvo apgintas, parodant, kad „Žalgiris” grįžo į elitą ne trumpam.

Tikrasis dominavimas prasidėjo 2020 metais, kai Vilniaus „Žalgiris” pradėjo neįtikėtiną seriją. Klubas laimėjo Lietuvos čempionatą 2020, 2021, 2022 ir 2023 metais, keturis kartus iš eilės. Tokio dominavimo Lietuvos futbole nebuvo matyta daugelį metų.

Komanda ne tik laimėjo titulus, bet ir demonstravo įspūdingą žaidimo kokybę, reguliariai triuškinamai įveikdama varžovus.

2013-2014 metų sezonas tapo geriausiu „Žalgirio” pasirodymu Europos turnyruose per visą nepriklausomybės laikotarpį. Europos lygos atrankoje klubas demonstravo puikų futbolą ir įveikė tris rimtus varžovus. 

Pirmiausia buvo nugalėta Dublino „St Patrick’s Athletic” komanda iš Airijos, kuri buvo laikoma favorite. Tada sekė įspūdinga pergalė prieš Armėnijos čempionus Jerevano „Pyunik”. 

Didžiausias triumfas buvo pergalė prieš Lenkijos grandą Poznanės „Lech”, komandą su keleriopai didesniu biudžetu ir tarptautine patirtimi. Tik ketvirtajame etape „Žalgiris” turėjo pripažinti Austrijos milžino Zalcburgo „Red Bull” pranašumą, kuris vėliau žaidė grupės etape.

Šis pasirodymas parodė, kad Vilniaus „Žalgiris” gali konkuruoti Europoje, jei yra tinkamai pasiruošęs ir turi stabilią sudėtį. Klubas reguliariai dalyvauja UEFA turnyruose, nors prasimušti į grupinius etapus kol kas nepavyko.

Kiekvienas sezonas Europoje atneša vertingos patirties ir finansinių resursų, kurie investuojami į klubo infrastruktūrą ir žaidėjų pirkimus.

Šiuolaikinis Vilniaus „Žalgiris“ susiduria su naujos kartos iššūkiais – konkurencija, infrastruktūros stoka ir būtinybe išlaikyti aukštą profesionalumo lygį tiek Lietuvoje, tiek Europoje.

Pastaraisiais metais pagrindinis „Žalgirio” konkurentas kovoje dėl Lietuvos čempiono titulo yra Marijampolės „Sūduva”. 

Ši komanda laimėjo 3 čempionatus iš eilės prieš „Žalgirio” dominavimo pradžią ir lieka rimtu iššūkiu. Įdomu tai, kad „Sūduvos” biudžetas yra ženkliai mažesnis – 2019 metais „Žalgiris” pranešė apie 1,8 milijono eurų biudžetą, tuo tarpu „Sūduva” – tik 1,2 milijono. 

Tai rodo, kad futbole pinigai nėra viskas, o tinkama strategija, komandos atmosfera ir trenerio darbas gali kompensuoti finansinį deficitą.

Principinės rungtynės tarp „Žalgirio” ir „Sūduvos” visada pritraukia didžiausią dėmesį. Pavyzdžiui, 2019 metų rugpjūčio 12 dieną vykusiose rungtynėse abiejų komandų startinėse sudėtyse žaidė vos po 4 lietuvius – tai atspindi bendrą A lygos tendenciją, kur dominuoja legionieriai. 

Didžiausia „Žalgirio” ir viso Lietuvos futbolo problema lieka infrastruktūra. LFF stadionas su 5 067 vietomis yra per mažas ambicingiems tikslams. Palyginti, Marijampolėje jau statomas modernus stadionas, kuris gali tapti pavyzdžiu visai Lietuvai. Vilnius, būdamas sostine ir didžiausiu miestu, paradoksaliai atsilieka infrastruktūros srityje.

Naujojo stadiono klausimas Vilniuje vis dar lieka atviras. Buvo įvairių projektų ir pasiūlymų, bet nė vienas nebuvo įgyvendintas. Tuo tarpu konkurentai stiprėja – Kaunas taip pat atnaujino savo stadioną.

 „Žalgiriui” būtina moderni arena, kuri leistų pritraukti daugiau sirgalių, generuoti didesnes pajamas ir sukurti tinkamas sąlygas žaidėjų vystymuisi.

2025-ieji tapo vienais audringiausių metų Vilniaus „Žalgirio“ istorijoje. Klubas, daugelį metų buvęs stabilumo ir sėkmės pavyzdžiu, atsidūrė giliausioje krizėje per pastarąjį dešimtmetį.

2025 metų vasara tapo vienu dramatiškiausių laikotarpių naujausioje „Žalgirio” istorijoje, kai klubą sukrėtė vadovybės krizė ir precedento neturintis konfliktas su sirgaliais. 

Viskas prasidėjo nuo nesėkmingo klubo pasirodymo UEFA Čempionų lygos atrankoje, kai Vilniaus „Žalgiris” sensacingai nusileido Maltos ekipai „Hamrun Spartans”. 

Ši nesėkmė tapo lašu perpildžiusiu kantrybės taurę – klubo sirgaliai pradėjo masinę akciją prieš vyriausiąjį trenerį Vladimirą Čeburiną.

Protestai prieš trenerį įgavo tokį mastą, kad akcija „Čeburin OUT” peržengė net Lietuvos sienas. Lenkijos trečios lygos klubo Suvalkų „Wigry” sirgaliai savo rungtynėse išsikėlė plakatą su šiuo šūkiu, taip išreikšdami solidarumą su „Žalgirio” fanais. 

Tribūnoje susirinko daugiau nei 220 žmonių, tarp jų 20 „Žalgirio” sirgalių, o transparantas su aiškia žinute treneriui tapo tarptautinio protesto simboliu. 

„Pietų IV” sirgalių grupuotė paskelbė, kad akcija keliauja po Europos stadionus, taip parodydama protesto mastą ir rimtumą.

Konfliktas greitai persikėlė nuo trenerio prie klubo vadovės Vilmos Venslovaitienės, kuri iš pradžių kategoriškai atsisakė keisti trenerį ir pareiškė, jog V. Čeburinas tikrai niekur neišeis. 

Ši pozicija tik dar labiau užkaitino aistrą, o sirgaliai pradėjo reikalauti ir pačios ilgametės vadovės pasitraukimo. Iš pradžių buvo užsimenama apie galimus asmeninius vadovės ir trenerio santykius už aikštės ribų, tačiau vėliau konfliktas įgavo dar rimtesnį pobūdį.

Situacija pasiekė kulminaciją, kai sirgalių grupuotės „Pietų IV” ir „Žaliai Baltas Vilnius” paviešino „Žalgirio” klubo dalininkės Eleonoros Kasperūnienės laišką, kuriame buvo teigiama, kad V. Venslovaitienė neva sufabrikavo klubo akcijų perrašymą sau ir jokio realaus sandėrio nebuvo. 

Pagal paviešintus dokumentus, 2025 metų liepos 28 dieną V. Venslovaitienė pasirašė sutartį, kuria E. Kasperūnienė tariamai perleidžia savo turimą klubo dalį, nors pati dalininkė teigė, jog tokio sandorio nebuvo.

Po šios informacijos paviešinimo sirgalių grupuotės pareiškė pasitraukiančios iš bet kokių derybų su klubo vadove. 

Sulaukusi ne tik sirgalių, bet ir Vilniaus mero Valdo Benkunsko spaudimo, 2025 metų rugpjūčio 7 dieną V. Venslovaitienė paskelbė apie savo atsistatydinimą iš VšĮ futbolo klubo Vilniaus „Žalgiris” ir „Žalgirio” akademijos direktorės bei valdybos narės pareigų.

Klubo svajonė – patekti į UEFA Čempionų lygos ar Europos lygos grupinius etapus. Tai ne tik prestižo, bet ir finansų klausimas. 

Dalyvavimas grupiniame etape atneštų milijonines pajamas, kurios leistų ženkliai sustiprinti komandą ir infrastruktūrą. Tačiau konkurencija Europoje nuolat auga, o lietuviškiems futbolo klubams vis sunkiau konkuruoti su turtingesniais varžovais.

Vilniaus „Žalgiris” turi mokytis iš sėkmingų mažų šalių klubų pavyzdžių. Škotijos, Norvegijos, Danijos klubai reguliariai patenka į grupinius etapus, nors jų vidinės lygos nėra stipresnės už Lietuvos. Tam būtina ilgalaikė strategija, kantrybė ir nuoseklus darbas.