Nuomonė apie tai, kas Lietuvos laukia Europos krepšinio čempionate

Lietuvos krepšinio rinktinė dramatišku pralaimėjimu paskutinėmis akimirkomis 78:79 nusileido Ispanijai ir tuo pačiu užbaigė pasiruošimą Europos krepšinio čempionatui.

Žaidimas pagrindine sudėtimi išryškino komandos braižą bei leido susidaryti aiškesnį įspūdį apie komandos perspektyvas ir galimą žaidimą čempionate.

Apie tai ir apie įvairius aspektus įžvalgas pateikia „LazybuGuru.lt“.

Puolimas

Lietuviai, kaip ir įprasta, sėkmingai žaidžia puolime, tačiau iki šiol trūksta labiau užtikrinto rinktinės metikų žaidimo. Tritaškių procentas galėtų būti didesnis, tad belieka tikėtis, jog čempionato metu kils komandos formą ir gerės pataikymas iš toli. Juolab, kad rezervų yra daugybė – taiklumą turėtų pagerinti tiek Artūras Milaknis, tiek Marius Grigonis, Donatas Motiejūnas ir kiti. Be to, gavęs progą, būtent tritaškiais gali prisidėti ir Adas Juškevičius.

Šiame mače jis tokios progos negavo, tačiau būtų galima kelti prielaidą, kad taip nutiko dėl Dainiaus Adomaičio noro įžaidėjo pozicijoje išbandyti Marių Grigonį. Jis pademonstravo tik tiek, kad pakankamai gerai valdo kamuolį, gali persivaryti aikštę ir atlikti gynybines užduotis. Puolime jo indėlio itin trūksta. Tuo metu A.Juškevičiaus galimybės įžaidėjo pozicijoje yra ganėtinai žinomos ir šiuo metu jos atrodo kiek geresnės nei M.Grigonio. Tiesa, trikdis A.Juškevičiui daugiau žaisti gali būti kiti komandos gynėjai – pastarasis nėra itin stiprus gynyboje, o A.Milaknis ar Martynas Gecevičius gynyboje taipogi nežiba, tad, žaidžiant su šiais žaidėjais aikštėje vienu metu gali kilti rimtų problemų.

Džiugu, kad mače su Ispanija buvo suklysta palyginti mažai kartų – Lietuvos rinktinė visada yra priklausoma nuo šios statistinės kategorijos. Kuomet nėra klystama daug, tuomet ir gynyba veikia geriau, ir puolime atsiranda daugiau galimybių pasižymėti. Visgi varžovų gynybos intensyvumas čempionato metu bus kiek didesnis, tad teks branginti kamuolį ir mažiau improvizuoti.

Pastebima, jog komandos žaidimas, per prievartą „maitinant“ aukštaūgius kamuoliais, dažnai baigiasi sudėtingais metimais, kurie taškų dažnai neatneša. Kur kas geriau veikia žaidimas, kuomet gynėjai ir puolėjai (ypač Mindaugas Kuzminskas) veržiasi į baudos aikštelę. Tai dažnu atveju suteikia arba galimybę pelnyti taškus, arba išprovokuoti pražangą. Taip pat gerai suveikė ir Jono Valančiūno bandymai atakuoti iš vidutinio nuotolio. Tokio užtikrintumo lauksime ir toliau.

Komandos potencialas puolime yra didelis, tačiau iki šiol nerealizuotas. Panašu, kad D.Adomaičio sukonstruotas žaidimo stilius svyruoja tarp šiuolaikiško (žemi penketai, greitai judėjimas) ir labiau tradicinio žaidimo, paremto aukštaūgių išnaudojimu. Tokį žaidimo stilių lemia tai, jog (bent jau „ant popieriaus“) geriausi komandos žaidėjai yra būtent aukštaūgiai.

Gynyba

Šiuo atžvilgiu išlieka tos pačios problemos – J.Valančiūnas yra pernelyg lėtas gintis prieš šių laikų „du prieš du“ derinį, M.Gecevičius ir A.Milaknis nesugeba individualiai susitvarkyti su pajėgiais tiesioginiais varžovais.

Negana to, bandymai nuolatos keistis ginamaisiais irgi nėra itin veiksmingi. Visgi Lietuva yra priversta tai daryti, nes individualiai silpna gynėjų gynyba ir lėtesni žaidėjai (ypač, kuomet žaidžiame viename penkete su J.Valančiūnu ir D.Motiejūnu) nėra pakankamai pajėgūs.

Jau pasiruošimo ciklo metu tapo akivaizdu, kad varžovai supranta šias lietuvių silpnąsias vietas ir stengiasi jas maksimalizuoti.

Treneriams net sunku sugalvoti, ką galima padaryti kitaip, turint tokią sudėtį, kokia ji yra šiuo metu.

Bus įdomu stebėti, kaip kis rinktinės gynyba čempionato varžybose.

D.Motiejūno forma

Nors aukštaūgio sprendimas apsivilkti rinktinės marškinėlius sulaukė didelio ažiotažo, tačiau D.Motiejūnas parodė, kad iš jo tikimąsi per daug. Mažai žaidybinės praktikos turėjęs aukštaūgis nerodo geros sportinės formos. Be to, jis nėra labai tinkamas žaisti sunkiojo krašto puolėju prieš šiuolaikiškus šios pozicijos žaidėjus.

Kaip jau sakė krepšinio pasaulyje žinomas treneris Rūtenis Paulauskas: Donatas į rinktinę atsinešė tiktai vardą.

Sunku nesutikti su šiuo teiginiu, kadangi metimai (ypač iš tolimesnių distancijų) skrieja pro šalį (o šiuolaikiniam ketvirtajam numeriui būtina pataikyti iš toli), o arčiau krepšio veiksmai dažnai būna atliekami dirbtinai, o ne išnaudojant sukurtas progas.

Belieka tikėtis, kad čempionato metu jo žaidimo forma gerės, o metimų pasirinkimas bus kur kas protingesnis.

Ko trūksta?

Stebint Lietuvos rinktinės žaidimą ir žinant dabartinę situaciją, kyla minčių apie kitas komandas, puikiai išnaudojančias nestandartinius (arba vis populiarėjančius) sprendimus. Gaila, kad Lietuvos rinktinė nebando to išnaudoti.

Čempionato metu (dėl Luko Lekavičiaus traumos) Mantui Kalniečiui teks žaisti daug. Jis susidurs su nuovargiu. Tai iš dalies būtų galima išspręsti, taikant Pirėjo „Olympiacos“ išpopuliarintą modelį, kurį pritaikė ir Eurolygos čempionai Stambulo „Fenerbahce“.

Šis sprendimas praktiškai net neturi pavadinimo – paprasčiausiai, siekiant sumažinti pagrindinio žaidėjo (įžaidėjo) naštą ir nuovargį, kamuolio persivarymo į kitą aikštės pusę užduotis krenta ant kito gynėjo pečių. Lietuvos žaidimas rodo, kad tai puikiai galėtų daryti M.Grigonis ar A.Juškevičius (jei jis žaistų vienu metu su M.Kalniečiu).

„Olympiacos“ taiko tokį modelį tam, kad leistų atsikvėpti savo lyderiui Vassiliui Spanouliui. Be to, tai leidžia pagrindiniam žaidėjui puolime užimti tokią poziciją aikštėje, iš kurios būtų lengviau įvykdyti taktines schemas (tarkim, žaisti derinį „du prieš du“ iš krašto).

Be to, rinktinės žaidime norėtųsi išvysti žaidimą „du prieš du“ ne tik aukštaūgiams statant užtvarą. Mače prieš Ispaniją M.Kalnietis neplanuotai, dėl susidariusios situacijos, centre sužaidė šį derinį su M.Kuzminsku, o to rezultatas buvo du taškai su pražanga.

Krepšinyje toks žaidimas modelis, kai įžaidėjui užtvarą stato greitas puolėjas arba netgi kitas gynėjas, nuolatos populiarėja.