Pagrindiniai MMA kovos stiliai ir technikos

Tradiciniai kovos menai, tokie kaip boksas ir karatė, padarė įtaką šiuolaikiniam MMA, tačiau jų technikos turi būti pritaikytos dinamiškam šio sporto pobūdžiui. Tai – pozicijų, smūgių ir gynybinių strategijų pritaikymas, kad būtų galima susidoroti su unikaliais MMA iššūkiais, tokiais kaip graplingas, parvertimas ir kova ant žemės.

Boksas į MMA kovas įneša galingų smūgių, kojų ir galvos judesių. Tačiau, norint, kad boksas būtų veiksmingas MMA, jį reikia šiek tiek pakoreguoti.

Šiuo atveju boksininkai užima labiau pritūpusią poziciją, kad geriau apsisaugotų nuo parvertimų („takedown”) ir smūgių, priešingai nei tradiciniame bokse naudojama vertikali pozicija.

Nors dūrimas („jab“) ir tiesus smūgis („crosses“) išlieka esminiai, boksininkai pritaiko savo kojų darbą ir kampų keitimą, kad efektyviau susidorotų su spyriais ir parvertimais.

Jie taip pat turi išmokti išsitiesti ir naudotis kojomis, kad išvengtų parvertimo, nes tradicinis boksas neskiria dėmesio gynybai nuo graplerių. Nors galvos judesiai yra svarbus bokso aspektas, jie MMA turi būti derinami su suvokimu apie galimus bandymus parversti.

Karatė, ypač kiokušin, užima svarbią vietą MMA dėl savo unikalių smūginių technikų ir ritmo.

Karatė, kurioje daugiausia dėmesio skiriama priekiniams, „roundhouse” ir „sidekick” smūgiams, MMA yra vertinga siekiant išlaikyti atstumą ir sutrikdyti priešininko ritmą. Karatė akcentuojamas laikas ir greiti, ryžtingi smūgiai taip pat padeda kovotojams kontroliuoti kovos tempą.

Tačiau dėl plačių karatė stovėsenų ir linijinių judesių kovotojai gali būti pažeidžiami parvertimui ir kojų smūgiams.

Norint išspręsti šią problemą, svarbiausia pritaikyti sklandesnę, šoninę stovėseną ir įtraukti klinčo ir graplingo technikas.

Tokie kovotojai kaip Lyoto Machida ir Georges St-Pierre'as sėkmingai integravo kiokušin karatė smūgiavimo metodus į savo MMA techniką, derindami juos su imtynėmis ir BJJ, kad sukurtų visapusiškesnį požiūrį.

Norėdami rasti geriausius MMA koeficientus, apsilankykite mūsų kruopščiai atrinktose lažybų svetainėse.

Graplingas dažnai naudojamas MMA, ypač kai kova vyksta ant žemės. Tokie stiliai kaip braziliškas džiudžitsu (BJJ), sambo ir imtynės vaidina didžiulį vaidmenį kovų eigai ant kilimo, nes kiekvienas iš jų pasižymi savo stipriosiomis savybėmis, susijusiomis su pasidavimais („submission”), kontrole ir pozicionavimu („positioning”).

Braziliškas džiudžitsu (BJJ) yra pagrindinė MMA antžeminės kovos dalis, kurioje daugiausia dėmesio skiriama kovai ant žemės ir padėties kontrolei. Skirtingai nuo kitų kovos menų, BJJ naudoja techniką, svertus ir pozicionavimą, kad kontroliuotų ir priverstų priešininkus pasiduoti, dažnai iš apačios.

BJJ (Brazilišką džiu-džitsu) praktikuojantys sportininkai siekia perkelti kovą į parterį, pasitelkdami apsaugos („guard”) pozicijos užėmimą arba atlikdami parvertimo techniką.

Būdami ant žemės, jie gali naudoti apsivertimus (sweeps), kad pakeistų poziciją, arba atlikti skausmingas užlaužimo technikas, tokias kaip rankos laužimas („arm bar“), trikampis smaugimas („triangles”) ar giljotina („guillotine”).

BJJ taip pat atlieka svarbų vaidmenį ginantis nuo smūgiu parteryje („ground and pound“), leidžiant nes kovotojai gali kontroliuoti savo priešininką ir sudaryti galimybes pabėgti ar pereiti į kitą poziciją. Kovotojai, tokie kaip Demianas Maia ir Charlesas Oliveira, parodė, koks efektyvus gali būti BJJ kontroliuojant ir užbaigiant kovas.

Sambo – rusų kovos menas, kuris jungia dziudo, džiudžitsu ir imtynių elementus, – yra labai efektyvus MMA kovose dėl parvertimų, pasidavimų technikų ir smūgių derinio.

Šis kovos stilius išsiskiria sprogstamais nuvertimais, leidžiančiais kovotojams greitai sumažinti atstumą ir perimti kovos kontrolę. Taip pat sambo skiria daug dėmesio kojų užraktams, tokiems kaip kulno kabliukai („heel hooks”) ir kelio užraktai („knee bars”), kurie suteikia papildomą pranašumą pasidavimų technikose MMA.

Dėl savo universalumo stovėsenoje ir parteryje sambo yra pavojingas stilius MMA kovose. Kovotojai lengvai pereina nuo smūgiavimo prie grumtynių ir taip dominuoja įvairiose kovos situacijose.

Chabibas Nurmagomedovas yra puikus pavyzdys, kaip sambo kartu su intensyviomis imtynėmis gali užtikrinti dominavimą MMA.

Mišrūs kovos stiliai yra sėkmingų MMA treniruočių pagrindas, kai kovotojai sklandžiai integruoja skirtingų kovos menų technikas, kad taptų visapusiškais kovotojais.

Šiuolaikiniame MMA retas kuris kovotojas specializuojasi tik vienoje disciplinoje. Vietoj to kovotojai derina savo stipriąsias puses iš tokių disciplinų kaip BJJ, Muay Thai, boksas, imtynės ir kitų, kad įgytų įvairių įgūdžių.

Pavyzdžiui, kovotojas gali naudoti Muay Thai klinčą („clinch”) ir smūgius alkūnėmis („elbow strikes) artimoje aplinkoje, o kovai persikėlus į parterį – BJJ.

Kai kurie iš sėkmingiausių MMA istorijoje kovotojų yra puikūs hibridinių kovos stilių pavyzdžiai. Pavyzdžiui, Georgesas St-Pierre'as. Jis derina savo stiprią imtynių patirtį su elitinio lygio smūgiais („striking), pasitelkdamas boksą ir Muay Thai, kad kontroliuotų kovos tempą.

Kitas pavyzdys – Israel Adesanya, kuris derina kikbokso ir Muay Thai smūgius su tvirtu imtynių ir graplingo gynybos pagrindu. Šis derinys leidžia jam dominuoti stovėsenoje, o kai kova vyksta ant žemės, jis vis tiek gali kovoti prieš parvertimo („takedown) ir pasidavimo („submission”) veiksmais.

Kovotojai, kurie veiksmingai keičia smūgių („striking) ir graplingo veiksmus, palaiko varžovus įtampoje. Geriausias pavyzdys – Georgesas St-Pierre'as, turintis karatė ir bokso pagrindus, taip pat imtynių ir brazilų džiudžitsu įgūdžius, leidžiančius kontroliuoti kovas.

Amanda Nunes taip pat derina galingus smūgius ir braziliško džiudžitsu įgūdžius, todėl ji yra viena stipriausių kovotojų moterų divizione.

Kiti žymūs universalūs kovotojai:

MMA universalumas leidžia kovotojams diktuoti kovos vietą, kad būtų lengviau nukreipti kovą į silpnąsias varžovo vietas. Šis gebėjimas prisitaikyti ypač naudingas, kai tenka kovoti su specialistais, nes universalus kovotojas gali nukreipti kovą į varžovui mažiau pažįstamą teritoriją.

Be to, universalumas padeda pratęsti kovotojo karjerą. Įvaldę smūgiavimą ir graplingą, kovotojai gali varžytis su įvairesniais priešininkais ir išlikti konkurencingi.

Kitas pavyzdys – tokie kovotojai kaip Henry Cejudo ir Danielis Cormieras, kurie įrodė universalumo privalumus. H. Cejudo iš olimpinio lygio imtynininko tapo patyrusiu smūgiuotoju – šis pokytis padėjo jam iškovoti titulus dviejose skirtingose svorio kategorijose.

Panašiai ir Cormierui elitinių imtynių ir stiprių smūgiavimo įgūdžių derinys leido laimėti čempionatus ir sunkiasvorių, ir lengvasvorių kategorijose.

MMA yra labai svarbu pritaikyti tradicinius kovos menus, tokius kaip boksas ir karatė. Nagrinėjome, kaip šios technikos pritaikomos šiam sportui, pradedant stovėsenos koregavimu, parvertimų ir smūgių tobulinimu.

Šie pakeitimai padeda kovotojams išlikti universaliems ir veiksmingiems narve, įrodydami, kad net seniausiems stiliams yra vietos šiuolaikiniame MMA.